Levino filosofijos „tragizmas“: skaitant Leviną su Schopenhaueriu

studijoje, skirtoje idealizmo palikimui, prancūzų mokslininkas Alexis Philonenko teigė, kad „tragiškoji filosofija“ neprivalo reikšti nihilistinės filosofijos. Pasak jo, „tragiškumo“ sąvoka turėtų būti taikoma filosofinėms teorijoms, kurios priešinasi metafizinių prielaidų – ar šios būtų aptinkamos loginiame ar eschatologiniame lygmenyse, ar tiesiog kaip „praktinio proto postulatai“ – įtraukimui į savo sistemas ar įrodymus. Schopenhauerio filosofija būtų pirmoji tokia „tragiškoji“ filosofija ir kaip tokia ji taip pat pasirodo esanti viena pirmųjų „gyvenimo“ filosofijų, nors santykis tarp šių dviejų filosofijų ir yra sudėtingas. Šiame straipsnyje aš klausiu, ar paties Levino filosofija nėra tragiškoji filosofija. Levino filosofijoje atrandame naujovių, įskaitant visišką subjekto išcentravimą, metafizinės kalbos dekonstravimą ir fenomenologinės epoche radikalizavimą – iki pat „kūno“. Pakitus subjekto pozicijai, Kito statusas tampa naudingai dviprasmiškas: tai kūnas ir kraujas, bet vis dėlto išlaikantis keistą pėdsaką ir reikšmės perteklių. Ar galima šiuos dalykus nagrinėti neieškant išeities metafizikoje? Viena yra aišku. Galimi mažiausiai du būdai, leidžiantys perskaityti jo mintį: religinis ir pasaulietinis. Pasaulietinis skaitymas susitelkia ties susitikimu veidas į veidą ir žmogaus juslumu. Šia prasme Levino filosofija atitinka Philonenko kriterijų. Galiausiai problemą sudaro mūsų mirtingumo prasmės permąstymas – tačiau Levino filosofijoje problema yra ir mūsų tarpusavio priklausomybė. Po Schopenhauerio Nietzsche ir Heideggeris toliau vykdė nejaukią užduotį iš metafizikos išeiti į .... tragiškąją filosofiją. Levino įnašo unikalumą sudaro tai, kad, nors ir vadovaudamasis šių mąstytojų jėga, jis greta pastato baigtybės filosofiją ir intersubjektyvaus suteikimo ir laiko hermeneutiką, kuri nėra baigtinė per se. Nauja prieiga prie nebaigtinumo reikalauja trijų dalykų: gyvenamos egzistencijos pertekliaus jos konceptualizavimo atžvilgiu apmąstymo, kartotės laiko ir subjekto be pagrindo. Atvirai nedekonstruodamas metafizikos, Levinas pamina ploniausias skiriamąsias linijas tarp metafiziškumo ir radikalaus baigtinumo. Tačiau jis tai daro taip, kad mirtingume įsišaknijusio mąstymo rezultatas galiausiai nėra tik „tragiškas“